rūkyti

rūkýti, rū̃ko (rū̃kia, -ija N, -yja K), rū̃kė (-ijo N, K) 1. tr. Sut, I, LL64, BŽ66 daryti, kad rūktų, leisti dūmus ant ko: Rūkiu, aprūkiu SD125. Bites dūmais rū̃ko DŽ. Seniau buvo rū̃komos (dūminės) gryčios Rm. Ką ten darot, ar pečius rū̃kot? Grl. Par dvi dieni dūmuose rūkyčiau, trečio dieno šarmu pagirdyčiau JV207. | prk.: Nebgyvenu, tik pasaulį rūkáu (sako senutė) Krš. | refl.: Kūrenant [krosnį] su anglim, ilgai rūkytis reik Snt. ║ leisti dūmus, tariamai šalinant kokią blogybę, ligą: Rū̃kia žolėm – eina sėt Pb. Skujinį uždegam, rū̃kiam paršeluką (nužiūrėtą) Rud. Ima iš kampų samanų ir jom rūkia vaikus. Rūkia, saulei sėstant LTR(Dglš). Ėglium rū̃kom gyvulius [, pavasarį išleisdami iš tvarto], kad negeros akys neapžiūrėtų Lel. Kempinėm i kanapėm rū̃ko, kai siūruokle serga karvės Klt. Velnio barzda nuo išgąsčio rūkia vaikus LTR(Grv). Kad kas pakeri akis, tai reikia iš po durių išpjaut kryžaunai medžio ir su juom rūkyt LTR(Auk). Velionio žentas Miknius, kaip artimiausias giminė, paėmė dubenėlį ir apėjo aplink lavoną, jį rūkydamas [švęstomis žolėmis] V.Myk-Put. Visi man nekenčia, keikia, rūkia, švenčia NS198. | refl.: Išdžiovina kurmį ir rū̃kiasi juom Dv. 2. tr. DŽ dūmuose laikyti mėsą ar žuvis, kad įgytų reikiamų savybių: Mėsą rūkiju (orig. rūkije), dūmuose džiovinu R356. Aš rūkaũ mesą su dūmais J. Rū̃kia mėsą GrvT83. Sūdyta mėsa rūkoma kamine arba specialiose kamerose rš. Pirty [mėsą] rū̃kia, tris dienas rū̃kia, daugiau nerū̃kia Pb. Kataras medis smalos turi, tai tuo nerū̃ko mėsos Smal. Reikia sausoms malkoms rūkýt, tai gera sto[vi] mėsa Jrb. Gražio (giedrą dieną), sako, reikią rūkýt mėsą Erž. Nei rūkýtos mėsos nei į burną imti [negalima] Erž. Rūkýti itai buvo lašiniai, trejų metų Dv. Rūkyta jautiena ŽŪŽ45. Ir į lėkštę jo tylioji žmona vis storesnių rūkyto kumpio gabalų įdėdavo J.Marc. | Jis lepšėm rūkýtas, kad toks susiraukšlėjęs, be laiko pasenęs Kt. 3. tr., intr. bažn. deginti smilkalus, smilkyti: Rūkylu rūkýti KŽ. Tik tartum giria, pieva ir laukas sustarę, iš brangiausių kvepalų mišinį padarę, Dievui ant garbės rūko taip ramiai, taip meiliai A.Baran. Kursai tam lygų darys, jeib juo rūkytų, tasai tur išgaišintas būti iš savo žmonių BB2Moz30,38. 4. tr., intr. N, K, J, DŽ įsikandus papirosą, pypkę ar kt., traukti burna į save ir išpūsti tabako dūmus: Ans tujau kupt taboką, susisuko popierosą, blykt rū̃ko Vvr. Pasipratimas baisus rūkýti Jdr. Valgyt nepaprašysiu, o rūkýt paprašysiu Nmč. Kap nerū̃kęs, tai piktas Nmč. Visą gyvenimą nerūkiaũ, negėriau, ir merga ėjo, nebrokijo Ut. Abudui rū̃kia ir vienas geria Km. Rūkýti galim atsižadėti, o arielkos ne Rk. Geras pasidarė vyras – negeriantys, nerūkantỹs Jnk. Tai arielką geria [vyrai], tai rū̃kia Rud. Žiūriu, jau rū̃kia, sakau, neduok rūkýt! Lp. Kitą kartą taboko nerū̃kė niekas, ale šniaukė Všv. Rū̃kia visi: ir vyrai, ir bobos Kli. Nakčia rū̃kia Knv. Ar rūkì? – Rūkiù, va, te ugnes Dv. Rū̃kia vyrai, kad nerūkýt, būt geriau Dv. Prie rūkýdamui (rūkančio) bloga Pst. Kap nėr ko, tai nedėlią ir dvi nerūkaũ Šlčn. Anas macnai rū̃kia Vrnv. Jūs gal nerū̃kiat? Azr. Liulką rū̃kė: kapšys didžiulis, skiltuvas iš geležies Pls. Mane bernai junkė rūkýt, ale rūkýt nerūkiù Rod. Aš tik nerūkiù, kap užmiegsmu Pls. Ma[no] brolis rū̃kė macnai, tai an krūtinės apslobo Rod. Oi, tėvai, kam rūkái?! Krg. Dar toks jaunas, o jau rū̃ko kaip vyras Jnš. Kas rū̃kia, tas ir kosėja Rod. Ar šitas vagonas rūkomas? J.Jabl. Rūkomasis kambarys LL33. Rū̃komasis popierius NdŽ. Pas mus nerūkoma, – negarsiai, bet ryžtingai pareiškė seržantas rš. Plonis metė gėręs ir rūkęs I.Simon. Todėl viežlybi svoteliai taip nusigando, kad jie neigi tabako jau rūkýt negalėjo K.Donel. Niekados nerūkyk, kur malka, šiaudai, linai ir šienas yra padėti S.Dauk. Jurgis Tiškevyčia, vyskupas, 1643 m. dideliai subaro bajorus, rūkančius pypkas Krakių bažnyčio[je] M.Valanč. Kai girti mat rūkė ant šieno, ir uždegė daržinę LTR(Grk). ^ Ir šūdas pajuoduos berūkant (apie labai smarkiai rūkantį) Šts. Dėl munęs tu rūkýk, kol šūdas pajuoduos Krž. Rūkýk, subinė manys, kad valgai Šts. Rūkytų ir kiaulė pypkę, bet apatinė lūpa trumpesnė PPr412. Kas pypkę turi, tasai ir rūko TŽV599. Pats rūkydamas, kito neatpratinsi LTR(Šš). Senas senelis, ant stogo atsisėdęs, pypkę rūko (kaminas) Šln. Stovi senis be kojų, šiaudine kepure, pypkę rūko (troba) LTR. Tėvas neužgimęs, sūnus ant stogo pypkę rūko (dūmai) Grž. | refl. K: Rūkykis – kai numirsi, nekirmysi LTR(Šš). 5. tr. šnek. varyti lauk: Rūkýti plėšikus iš miškų NdŽ. 6. intr. dulkinti: Nerūkýk taip, žiūrėk, kiek dulkių! Lp.

◊ šiknà (subinė̃ Erž) pýpkę rū̃ko Jrb vlg. ima baimė: Ne vienam šiknà pýpkę rū̃kė Dkš. Prisivirė košės su mergom, o dabar vaikino šiknà pýpkę rū̃ko Lkč.

\ rūkyti; aprūkyti; atsirūkyti; darūkyti; įrūkyti; išrūkyti; nurūkyti; parūkyti; perrūkyti; prarūkyti; prirūkyti; surūkyti; užrūkyti